Švediški Priekulės vartai
Tikslaus vartų pastatymo metų nežinoma, tačiau jie galėjo būti pastatyti netrukus prieš 1688 metus. Ši data matoma virš vartų arkos. Be to, Švedų vartus puošia tiek Korff, tiek Redernų herbai, todėl jų statyba siejama su šiomis dviem giminėmis.
Vienas iš Priekulės dvaro savininkų Frydrichas Heinrichas fon Korfas (Friedrich Heinrich von Korff, 1626–1683 arba 1684) buvo vedęs Heleną Eleonorą fon Redern (jos gyvenimo datos nežinomos). 1683 metais Frydrichas Heinrichas fon Korfas sudarė testamentą, kuriame leido savo našlei Helenai Eleonorai fon Redern valdyti Priekulės, Asitės ir Lepaicių dvarus Smagaitenėje (Žemaitijoje) visą jos gyvenimą. Ji buvo vienintelė moteris, kada nors valdžiusi Priekulės dvaro ūkį per visą jo istoriją.
XVII amžiaus pabaiga buvo labai neramus ir įtemptas laikotarpis – Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721) išvakarės. Švedija buvo įgijusi stiprią įtaką Baltijos jūros regione, dažnai įsiverždavo į kaimynines šalis, užimdavo privačiai priklausančius dvarus (dvarų redukcija) arba nustatydavo didelius mokesčius. Kadangi Priekulės Korffai palaikė gerus santykius su Lenkijos karaliumi, Švedijos puolimų metu nukentėjo ir Priekulė.
Nors Priekulės pilis buvo natūraliai apsaugotoje vietoje (durpynai, upelis), 1655 metais įvyko dar vienas įsiveržimas, okupacija ir dideli mokesčiai (įnašai natūra arba pinigais), kurie paveikė visą dvarą ir valstiečius. Todėl Priekulės negalima buvo palikti be griežtos priežiūros, reikėjo galvoti apie papildomą jos apsaugą. Gali būti, kad tai buvo Švedų vartų statybos priežastis. Arba šis pastatas galėjo turėti kitą paskirtį – veikti kaip sienos kontrolės punktas. Tuo metu šioje vietoje susikirsdavo trys keliai: Priekulė–Purmsatai, Priekulė–Vaiņodė ir Priekulė–Liepoja/Ryga. XVII amžiuje šios vietos buvo laikomos „užsieniu“, todėl sienos kirtimui tikriausiai reikėjo mokėti muito mokesčius.
Pasak legendos, baronas Korfas liepė meistrams įrengti slaptą praėjimą ir nišą išorinių Švedų vartų durų staktoje, kur galėtų būti paslėpti brangakmeniai ir pinigai. Vėliau vartų statytojai įvairiais būdais žuvo. Iš senosios pilies į Švedų vartus vedė slapta perėja, kuri toliau išeidavo į paviršių. Brangenybių esą galima ieškoti tik tam tikromis valandomis, tačiau iki šiol niekam nepavyko jų rasti.