Ziemupe

Iš viso maršrute stebėta 201 paukščių rūšis.
Kaip atvykti: Maršrutas yra 40 km į pietus nuo Liepojos. Ties Vērgale posūkiu nuo P111 plento reikia pasukti į kairę ir važiuoti 10 km iki Ziemupės centro. Atstumas nuo Liepojos – 40 km, nuo Ventspilio – 100 km. 
Transporto priemonių statymas: Automobilį galima patogiai palikti „Ziemupītes“ kempingo aikštelėje (kaina – 2 eurai), Ziemupės centre prie kultūros namų arba tinkamose vietose kelio pakraštyje, laikantis kelių eismo taisyklių.
Atstumas ir trukmė: Maršruto ilgis – 5 km. Žygio trukmė pėsčiomis – 3–4 valandos, dviračiu – apie 2 valandas.
Specialios pastabos: Nėra.
Pažymėjimai ir patogumai: Prieinami Ziemupės centre ir „Ziemupītes“ kempinge.
Viešasis transportas: https://www.1188.lv/satiksme
Artimiausi maršrutai: „Akmenrags“, „Saraiķi“, „Vērgale“.
Sezonas: Puikus maršrutas paukščių stebėjimui visus metus. Naktiniams žygiams tinkamiausias laikas – nuo balandžio iki liepos, kai galima išgirsti miško pelėdą, ausuotąją pelėdą, meldinį strazdą, lakštingalą ir griežlę.
Judėjimo būdas: Geriausia keliauti pėsčiomis arba dviračiu.

1. Ziemupės centre yra parkas, pavienės sodybos ir vaisių sodai. Nuolat peri tikučius, kukučiai, vidurinieji geniai ir šviesieji devynbalsiai. Vasarą kaimo apylinkių pievose maitinasi bitininkai ir raudonieji pesliai.

2. Skardis prie Kapupės žiočių į jūrą – išskirtinė vieta jūrinių paukščių stebėjimui. Kranto aukštis – apie 12 metrų, kas užtikrina puikų matomumą. Kai kuriose vietose krante auga tankūs pušelių sąžalynai, kurie sukuria užuovėją stebėtojams. Geriausias stebėjimo laikas – pavasario ir rudens migracijos metu.

3. Ziemupės bažnyčios apylinkės ir sena raketų bazė – istorinė žaliųjų genių perėjimo vieta. Ši rūšis šiandien aptinkama tik kai kuriose Latvijos vietose. Taip pat teritorijoje peri miško vieversiai, žaliūkai, laukiniai balandžiai ir kurapkos.

Dienvidkurzemės paukščių sąrašas_spausdinimui

Paprastasis nykštukas

Mažiausias Europos paukštis. Viršutinė kūno dalis alyvinė, apatinė – balkšvai pilka. Sparnai tamsesnės žalsvai pilkos spalvos, plasnojamųjų plunksnų išoriniai kraštai balti, pirminės dengiamosios plunksnos – su baltais galiukais, kurie sukuria specifinį raštą. Aplink akį yra šviesesnis žiedas, palaipsniui susiliejantis su pagrindine spalva. Ant galvos yra dvi juodos juostos, tarp kurių yra ryškiai geltona juostelė.

Biotopas – įvairių tipų miškai, retai – parkai ir kitos vietos, kuriose auga eglių, rudenį arba žiemą – ir pušynai. Daugiausia laiko praleidžia eglių šakose. Dažniausiai čiulba eglių viršūnėse, tupėdamas arba judėdamas. Keliauja būriais. Žiemą klajoja nedideliais būriais ir grupėmis, dažnai kartu su zylėmis.

Paprastoji gegutė

Lieknas karvelio dydžio paukštis. Patinėlių nugarėlė tamsi, melsvai pilka, apatinė dalis – su pilkais skersiniais dryžiais, uodega tamsiai pilka su šviesiomis dėmėmis. Gamtoje patelės būna dviejų spalvų – pilkos, tik šiek tiek rudesnės už patinus, ir rudos, turinčios rūdžių atspalvį. Kukuoja tiek tupėdama medžio viršūnėje, tiek skrisdama.
Biotopas – miškai, krūmynai, parkai ir sodai. Antroje vasaros pusėje ją dažnai galima pamatyti tupinčią ant kiemų stulpų, žemų krūmų ir panašiose vietose.

Paprastoji urvinė kregždė

Mažesnė už paprastą kregždę. Viršutinė kūno dalis ruda, apatinė – balta, su ruda juosta ant krūtinės. Neryškiai iškirpta uodega ir sparnai juodai rudi, turintys lengvo alyvuogių atspalvio ar žalsvo blizgesio. Kojos tamsios, be plunksnų. Skrydis greitas, bet labiau primena sklandymą, ne toks manevringas kaip kitų kregždžių.

Biotopas – atviras kraštovaizdis. Lizdus suka stačiuose krantuose, upių pakrančių atodangose ir įvairiuose karjeruose. Dažniausiai maitinasi netoli kolonijų. Dauguma vabzdžių pagauna ore, kai kuriuos renka nuo žemės arba vandens paviršiaus.

Kolonijinė rūšis. Lizdus suka pakrančių šlaituose esančiose urvuose, smiltainio atodangose ar net smėlio ir dirvožemio (įskaitant durpes) krūvose. Lizdas urvo gale, lizdo kameroje, padarytas iš žolės stiebų ir lapų, išklotas plunksnomis. Po perėjimo iki 1000 paukščių susiburia į būrius ir nakvoja nendrynuose. Migruojantis paukštis, žiemojantis Afrikoje į pietus nuo Sacharos.

(Latvijos vandenų paukščiai. Ryga: LOB, 1999 m.)

Miškinis liputis

Mažesnis už žvirblį. Lieknas paukštis su šiek tiek išlenktu snapu. Nugara tamsiai ruda, labiau dėmėta nei dryžuota. Viršutinė uodegos dalis rusva, kontrastuoja su likusia nugaros dalimis. Galva tamsesnė, kakta ryškiai dryžuota, antakių juosta balta, snapas palyginti trumpas. Pilvas ir apatinė uodegos dalis balti arba balkšvi. Galinio piršto nagas gana ilgas (ilgesnis už pirštą).

Biotopas – visų tipų miškai (įskaitant pušynus), rečiau – parkai, sodai, kapinės, sodybų medžiai, alėjos. Paprastai jie maitinasi landžiodami spirale išilgai medžio kamieno nuo apačios į viršų, tada pereina prie kito medžio šaknų zonoje ir t. t. Daugiausia minta vabzdžiais ir vorais, esančiais ant medžio žievės.

Lizdas paprastai būna plyšiuose už atlūžusios žievės, pusinėse ertmėse ir panašiose vietose. Kartais ir inkiluose. Sėslūs paukščiai, nors kai kurie keliauja. Kai kada pastebimos invazijos.

(Latvijos miškų paukščiai. 2 leidimas. Ryga: LOB, 2002 m.)