Grobiņos piliakalnis (Skābaržkalns) ir gyvenvietė
Grobiņa, Dienvidkurzemes novads
Grobiņos piliakalnis, dar vadinamas Skābaržkalniu, yra istoriškai ir archeologiškai svarbi vieta, kurioje nuo 1. tūkstantmečio pradžios gyveno kuršiai – sena baltų gentis. Piliakalnis, iškilęs 5 metrus virš Dzirnavu tvenkinio lygio, yra apaugęs medžiais, įskaitant 23 skroblynus, ir turi daugiau nei 4 metrų storio kultūrinį sluoksnį. Manoma, kad čia buvo senoji kuršių „Jūrpils“ (Seeburg), paminėta Rimberto 854 metų veikale „Šventojo Anskaro gyvenimas“. Su Grobiņos piliakalniu siejama ir Livonijos Rimuotosios kronikos aprašyta Grobiņos pilies sudeginimas XIII amžiuje.
Pilkalnyje atlikta keletas archeologinių tyrimų, o jo teritorija šiais laikais yra prieinama lankytojams visus metus. Taip pat siūloma galimybė pasivaikščioti 2,6 km ilgio Ālandės upės taku ir susipažinti su senąja istorija gyvosios istorijos festivalyje „SEEBURG“.
Istorija
Manoma, kad čia buvo senoji kuršių „Jūrpils“ (Seeburg), kuri minima 854 m. veikale „Šventojo Anskaro gyvenimas“ (Vita sancti Anscari). Šiame veikale Hamburg-Bremeno arkivyskupas Rimbertas aprašė švedų karaliaus Olavo užkariavimus Kurše ir Apolėje (dabar Lietuvos teritorijoje), kur, kaip ir Grobiņoje, gyveno kuršių – baltų genties – žmonės. Su Grobiņos piliakalniu taip pat siejamas Livonijos Rimuotojoje kronikoje (Livländische Reimchronik) aprašytas Grubîn pilies sudeginimas XIII a.
Hamburg-Bremeno arkivyskupo Rimberto kronikoje aprašyti IX a. įvykiai Jūrpilyje, tapatinamoje su Grobiņa, įkvėpė Valdo Rūmnieko ir Andrejo Miglos romaną „Kuršu Vikingi“ (Kuršių vikingai) (1998 m.).
Grobiņos piliakalnis literatūroje žinomas kaip įtvirtinta kuršių gyvenvietė. Tačiau dar nėra aišku, kokiai etnokultūrinei grupei priklausė šios vietos gyventojai VII–IX a., kai Grobiņos apylinkes apgyvendino ir kuršiai, ir skandinavai.
Tyrinėjimai
Piliakalnis ir jo apylinkės literatūroje minimi jau XIX a., tačiau pirmasis detalesnis aprašymas ir matavimai atlikti Ernests Brastiņš 1922 m. Pirmieji archeologiniai kasinėjimai vyko 1929–1930 m. vadovaujant Fr. Balodis ir Birger Nerman. Naujausi archeologiniai kasinėjimai (vadovaujami A. Šnē ir E. Guščika) piliakalnio ir senamiesčio teritorijoje vyko 2016–2018 m. Šie tyrimai parodė, kad senamiesčio ir Skābaržkalnio teritorija buvo apgyvendinta nuo 1. tūkstantmečio pradžios, o piliakalnyje aptiktas daugiau nei 4 metrų storio kultūrinis sluoksnis.
Vietovardis „Skābaržkalns“ (Skroblynų
kalnas) siejamas su miesto pavadinimu „Grobiņa“, kilusiu iš kuršių kalbos žodžio gruobs, reiškiančio skroblą ar skroblyną.
Šiuolaikinė era
Šiandien piliakalnis apaugęs medžiais, įskaitant 23 skroblynus. Piliakalnis iškilęs 4,5–5 metrus virš Dzirnavu tvenkinio lygio, per kurį teka Ālandės upė. Palei upę driekiasi 3 km ilgio sutvarkytas pėsčiųjų takas, vedantis į Priedienos senkapį – didžiausią žinomą senkapį Grobiņos apylinkėse.
Piliakalnyje vyksta gyvosios istorijos festivalis „SEEBURG“, kuriame lankytojai gali susipažinti su senovės istorija.
Senovės kuršių ir skandinavų gyvenimo būdą taip pat galima pažinti Aktyvaus turizmo centre „Kuršių vikingų gyvenvietė“.
Prieinamumas
Piliakalnio teritorija prieinama visus metus, bet kuriuo paros metu.
Šalia piliakalnio yra automobilių stovėjimo aikštelė.
Į piliakalnio viršūnę galima patekti laiptais.
Palei piliakalnį ir Ālandės upę driekiasi 2,6 km ilgio pėsčiųjų takas (viena kryptimi).
Takas pritaikytas pasivaikščiojimams su vaikų vežimėliais, dviratininkams ir žmonėms su vežimėliais, lydimiems pagalbininkų.
Lankydamiesi pėsčiųjų take, informaciniuose stenduose (latvių ir anglų kalbomis) lankytojai gali susipažinti su Grobiņos istorija ir svarbiausiomis vietovėmis.
Grobiņos piliakalnis ir senamiestis yra Grobiņos archeologinis kompleksas dalis. Grobiņos archeologinis kompleksas įtrauktas į Latvijos nacionalinį UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
