Valātos Piliakalnis
Valātos piliakalnis yra už 3 km nuo Kazdangos centro, tarp Kazdangos Vecpilio ir Valātų.
15 metrų aukščio piliakalnis yra vienas didžiausių ir vizualiai įspūdingiausių kuršių įtvirtinimų. Stati piliakalnio šlaitai yra apsupti Alokstės upės. Piliakalnio aikštelės plotas siekia 0,6 ha (120 × 70 m). Senovėje į pilį vedė įėjimas per piliakalnio rytinį galą, kuris vėliau buvo praplatintas, kad galėtų pravažiuoti vežimai.
Piliakalnis natūraliai apsaugotas iš trijų pusių, o šiaurėje įrengti du pylimai ir du grioviai. Pietinis šlaitas yra lėkštesnis nei ypač statūs rytinis ir vakarinis šlaitai, todėl jis buvo dirbtinai pastatytas stačiau, nukasant perteklinę žemę ir sukuriant nedidelę terasą.
Piliakalnis yra tipiškas kampinis įtvirtinimas su atsarginiu įėjimu siauriausiame gale ir papildomais gynybiniais elementais, tokiais kaip pylimas ir terasa. Manoma, kad piliakalnis turėjo gynybos liniją prie papėdės. Apskritai, tiek dydžiu, tiek žemės darbų apimtimi piliakalnis buvo stiprus įtvirtinimas, esantis strategiškai patogioje vietoje.
Kazdangos piliakalnis buvo įsikūręs kuršių Bandavos žemėje. Kultūrinis sluoksnis siekia apie 1 metrą, tačiau jis buvo smarkiai pažeistas dėl žemės ūkio veiklos. Iki XX a. pradžios piliakalnio aikštelė buvo intensyviai ariama. Išsamūs archeologiniai tyrimai nebuvo atlikti.
1263 m. ordino kariuomenė per vieną žygį sudegino Lažos (Lasen), Markaišių (Merkes) ir Grobinės (Grubin) pilis, kaip aprašyta Atskanų kronikoje.
Kazdangos Piliakalnio Legendos
Apie Kazdangos piliakalnį užrašyta daugiau legendų nei apie daugelį kitų Kuržemės piliakalnių. Tradiciškiausios legendos pasakoja apie kalne paskendusią pilį ir „kaminą“ – skylę, per kurią buvo galima nusileisti į pilį. A. Bīlenšteinas taip pat užrašė pasakojimus apie prie piliakalnio užkastą lobį ir įvykius maro laikotarpiu.
Pasakojama, kad jei naktį miegosi ant piliakalnio, gali pamatyti pilies poną, o kitoje versijoje – pilką šunį, raitelį ir penkis dainuojančius žmones. Kas 15 metų, kai pirmą kartą pragysta gaidys, iš požeminio pasaulio čia atvyksta penki seniai mirę žmonės švęsti puotos.
Yra ir pasakojimas apie moterį, ganančią karves prie piliakalnio. Prie jos priėjo senas vyras ir paprašė, kad ji suduotų jam beržo rykšte. Moteris to nepadarė, todėl senolis atsiduso ir pasakė, kad dėl to dar 100 metų turės sėdėti paskendusioje pilyje.
Velnio Akmuo
Prie Valātos piliakalnio papėdės teka Alokstės upė. Yra žinomas pasakojimas apie didelį akmenį rytinėje piliakalnio pusėje, kurį skalauja upės vanduo, bet jo viršus kyšo virš vandens. Akmens paviršiuje aiškiai matomos gyvūnų pėdsakų įspaudai – kai kurie jų primena karvės kanopų atspaudus.
Kaip šie pėdsakai atsirado? Legenda sako, kad dėl to kaltas pats velnias. Kartą naktį velnias užlipo į piliakalnį ir ėmė gąsdinti čia gyvenusius kuršius, ypač išgąsdindamas vaikus. Piliakalnio vyrai nusprendė su juo susidoroti arba bent jau jį išvyti.
Vieną naktį jie pasislėpė, apsiginklavę degliais. Apie vidurnaktį pasirodė velnias. Vyrai puolė jį, ir velnias spruko iš piliakalnio kiek tik kojos neša. Vyrai vijosi paskui. Velnias bėgo per pievą link Alokstės upės, atšoko nuo didelio akmens ir peršoko upę, pradingdamas miške. Vyrai toliau jo persekioti nebegalėjo.
Rytą žmonės nuėjo prie upės, kur velnias peršoko. Jų nuostabai, ant akmens paviršiaus jie rado gyvūno pėdsakus, aiškiai primenančius karvės kanopų žymes. Atrodė, kad velnias turėjo vieną (o gal ir abi) karvės kanopą. Nuo tada šis didelis akmuo Alokstės upėje vadinamas Velnio Akmeniu (Velnakmens).